Katastrofos anatomija

Šią savaitę sužinojome, kad Lietuvos užsienio politika – tai viena didelė katastrofa. Vieniems katastrofa – visa tai, ką dabar daro prezidentė D.Grybauskaitė, kitiems – visas kadenciją baigusio prezidento V.Adamkaus laikotarpis.

Pretekstas priešpriešai – dar viena „permainų” aklavietė Baltarusijoje ir Lietuvos užsienio politika šios šalies atžvilgiu.

Tik šios priešpriešos kurstytojai šį kartą neeiliniai.

Kibirkštį įžiebė V.Adamkaus ištarti žodžiai, kad dabartinę užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu „ištiko katastrofa”. Žibalo į ugnį dar šliūkštelėjo D.Grybauskaitės atstovo L.Balsio lūpomis paskelbtas atsakas: „Katastrofa ir klaida buvo 10 metų Baltarusijos izoliacija.”

Jei taip ginčytųsi vaikai smėlio dėžėje, galima būtų atlaidžiai šypsotis. Bet kai tokia tampa diskusija dėl šalies užsienio politikos, tampa nebejuokinga.

Nebejuokinga todėl, kad abi pusės tiesiog atsisako suprasti, jog, niekindamos oponentus, katastrofa iš esmės jos vadina ir savo užsienio politiką.

Apie ką aš čia? Ogi apie tai, kad jokių tikrai esminių permainų Lietuvos politikoje Baltarusijos atžvilgiu per D.Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpį paprasčiausiai nėra.

D.Grybauskaitė mano, kad katastrofa ir klaida buvo „10 metų Baltarusijos izoliavimo”? Manyti galima, tik sunku suprasti, apie ką prezidentė šneka.

Jei apie V.Adamkaus laikų Lietuvos užsienio politiką Minsko atžvilgiu, ji net oficialiai buvo įvardijama kaip „pragmatiškas bendradarbiavimas”, o ne koks nors izoliavimas.

Pavadinimas nieko nereiškia? Tuomet prisiminkime vis dažniau vykusius Lietuvos ir Baltarusijos premjerų bei užsienio reikalų ministrų susitikimus dar iki D.Grybauskaitei ateinant į valdžią.

Gal kažkokie ypatingi bendradarbiavimo projektai įgyvendinti būtent D.Grybauskaitės iniciatyva? Kiek aš žinau, tiesiog tęsiama tai, kas pradėta anksčiau.

Vienintelis skirtumas – nebuvo susitikimų su pačiu A.Lukašenka. Bet tai – nei V.Adamkaus kaltė, nei nuopelnas. Europos Sąjungos vizų išdavimo kai kuriems Baltarusijos pareigūnams, tarp jų ir A.Lukašenkai, draudimas sustabdytas tik 2008-ųjų spalį, kai V.Adamkaus kadencija jau ėjo į pabaigą.

Gal D.Grybauskaitė susitikinės su A.Lukašenka ir kai jam vėl bus taikomas ES vizų išdavimo draudimas? Tikrai nemanau.

Bet pažvelkime iš kitos pusės. V.Adamkus įsitikinęs, kad Lietuvos užsienio politiką katastrofa ištiko dėl D.Grybauskaitės noro „patikti A.Lukašenkai”?

Taip gal ir galima būtų kalbėti, jei dabar būtų ne 2011-ųjų, o 2010-ųjų pradžia. Jei kokioje nors aklavietėje Lietuvos santykiai su Baltarusija būtų atsidūrę iš karto po to, kai A.Lukašenka 2009-ųjų rudenį tikrai pompastiškai buvo sutiktas Vilniuje.

Tuomet jis, D.Grybauskaitei netrukdant ar net padedant, turėjo progą surengti savo demagogijos šou ES šalyje tą pačią dieną, kai pasaulis minėjo Baltarusijos opozicijos veikėjų dingimo 10-ąsias metines.

Tokį D.Grybauskaitės užsienio politikos žingsnį ir aš nedvejodamas vadinau katastrofa. Bet tai – tik vienas žingsnis, o ne visa dabartinė Lietuvos ar tiesiog D.Grybauskaitės užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu.

Be to, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad vieną svarbų tikslą net anas „pataikavimas” padėjo pasiekti. Minske buvo apklaustas dėl Sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltinamas generolas V.Uschopčikas. O ši apklausa leido prokurorams perkvalifikuoti kaltinimą į karo nusikaltimą, kuriam netaikoma senatis.

Gal kas man primintų kitus D.Grybauskaitės bandymus „įtikti ir patikti A.Lukašenkai”?

Jau girdžiu raginimus prisiminti prezidentės ES valstybių ambasadoriams neva pasakytus žodžius, kad A.Lukašenkos pergalė prezidento rinkimuose padėtų užtikrinti stabilumą ir apribotų Rusijos įtaką kaimyninėje šalyje. Prezidentė esą kalbėjo, kad opozicija ten nerimta ir neturi jokių šansų rinkimuose.

Galima, aišku, šaukti, kad tai – demokratijos Baltarusijoje idealų išdavystė. Bet juk, net jei žodžiai tikrai tikslūs, tai sakyta ne pačiam A.Lukašenkai, o ES partneriams. Ir jokia paslaptis, kad dalis jų padėtį vertina labai panašiai. Be to, galima prisiminti, kad beveik tą patį jau nekart yra kartoję ir politologai.

Dar pridurčiau ir savo akimis matytą Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio patirtą šoką. Mat praėjusį rudenį net kelių skirtingų Baltarusijos opozicijos kandidatų atstovai mūsų šalies parlamente atvirai ragino, kad Europos Sąjunga prieš A.Lukašenką kovotų… kartu su Rusija.

Bet pamenu, kad praėjusį rudenį viešėdama Minske, D.Grybauskaitė asmeniškai susitiko ne tik su A.Lukašenka, bet ir su opozicijos kandidatais. Taip pat ji viešai ragino Baltarusijos diktatorių surengti laisvus rinkimus, o tas viešai tą pažadėjo.

Nepavyko? Demokratijos spektaklis baigėsi? Bet ar daugiau demokratijos Baltarusijoje buvo V.Adamkaus laikais? Šį kartą bent jau rinkimų kampanija – visi tai pripažįsta – buvo pakankamai laisva.

Tad gal katastrofa yra ne pati Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu, kuri, kartoju, bent jau man neatrodo daug pasikeitusi. Gal katastrofa – tai mūsų pačių nerealūs lūkesčiai?

Na, ir dar tas tikrai piktdžiugiškas lietuvių instinktas: žiūrėk, tu nieko nepasiekei.

Bet ir tu juk nieko nelaimėjai.

P.S. Šis komentaras  išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedo „Rytai-Vakarai“ (2011.01.08) komentarų skiltyje.