Ar grius Rusijoje V.Putino sistema?

Šią savaitę paskelbtas Rusijos prezidento D.Medvedevo sprendimas atleisti Maskvos merą J.Lužkovą ne veltui akimirksniu atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre.

Vien jau tai, kad J.Lužkovas pareigas ėjo 18 metų, rodo, jog šį kartą D.Medvedevas užsimojo tikrai ne prieš „paprastą pavaldinį”, koks Rusijos prezidentui formaliai yra Maskvos meras.

Bet kam, kas domisi įvykiais Rusijoje, nėra jokia paslaptis– J.Lužkovą nekart norėjo pašalinti tiek demokratinę Rusiją bandęs sukurti prezidentas B.Jelcinas, tiek buvusių saugumiečių režimo įsigalėjimo šalyje simboliu tapęs V.Putinas.

Tačiau B.Jelciną Rusijos vadovo kėdėje keitė V.Putinas, šį – D.Medvedevas, o J.Lužkovas vis išlikdavo Maskvos mero krėsle. Tarsi nepajudinamas.

Maža to, net ir atleistas jis toliau nerimsta: vieną po kito meta naujus atvirus iššūkius prezidentui, nors to jau senokai Rusijoje sau neleidžia niekas.

Tad kokia J.Lužkovo politinio ilgaamžiškumo ir dabartinės „drąsos” priežastis? Ir kodėl taip neįprastai, kaip B.Jelcino laikais, J.Lužkovas buvo ne paprasčiausiai iš karto atleistas, o pirmiausia pradėtas jo puolimas per televizijas?

Padėtis iš tiesų neįprasta. Galbūt todėl net pripažintu Rusijos politinės virtuvės ekspertu laikomas „Echo Moskvy” vyriausiasis redaktorius A.Venediktovas šios istorijos pradžioje smarkiai apsiriko.

„Mūsų šalyje atleidžiama tyliai, o jeigu vanoja viešai, tai ne tam, kad atleistų”, – įsitikinimą, kad J.Lužkovas vėl išsaugos postą, reiškė A.Venediktovas.

O kiti kūrė teorijas, esą pašalinti J.Lužkovo iš posto D.Medvedevui neleidžia V.Putinas. Ir vėl apsiriko. Dabar netgi jie patys nebeteigia, jog Rusijos prezidentas, atleisdamas Maskvos merą, metė iššūkį visagaliu vis dar laikomam premjerui.

Bet tiek tuomet, tiek ir dabar niekas tarsi neišgirdo Šiuolaikinės plėtros instituto, kurio globėjų tarybai vadovauja pats D.Medvedevas, pirmininko I.Jurgenso žodžių.

Visiems kone choru aiškinant, jog V.Putinas, neleisdamas pašalinti J.Lužkovo, įrodinėja, kas yra tikrasis Rusijos valdovas, I.Jurgensas kalbėjo kitaip.

Jis atvirai teigė, kad informacinis Maskvos mero puolimas – tai visuomenės parengimas jo pašalinimui iš posto. Ir, kaip paaiškėjo, buvo visiškai teisus.

Todėl dabar noriu dar kartą priminti ir kitus kiek anksčiau šiais metais I.Jurgenso pasakytus žodžius apie „tylųjį karą”. Jį D.Medvedevui esą labai nelengva kariauti. Bet tas karas vyksta tikrai ne prieš V.Putiną, o prieš vis dar ypač įtakingas konservatyvias, prezidento propaguojamai Rusijos modernizavimo vizijai besipriešinančias jėgas.

Pirmą kartą savo komentare citavau šiuos I.Jurgenso žodžius šių metų rugpjūtį. Ir jau tuomet iškėliau prielaidą, kad būtent D.Medvedevas bei jo šalininkai šiame „tyliajame kare” gali sumaniai pasinaudoti Rusiją nusiaubusiais gaisrais.

Dabar tai galbūt ir nėra svarbiausia. J.Lužkovo karjerą sudegino tikrai ne šios vasaros gaisrai Rusijoje.

Bet galima prisiminti, kad informacinis puolimas prieš Maskvos merą pradėtas būtent nuo neįprastai aštrios kritikos dėl likimo valiai paliktos dūmuose skęstančios Maskvos. Nes J.Lužkovas tuomet labai neatsargiai nuo gaisrų pabėgo atostogų į užsienį.

Todėl ir dabar drįsčiau prieštarauti visuotinai aptarinėjamai pagrindinei versijai (visoms jos formoms), kad J.Lužkovo atleidimo istorija kažkaip susijusi su D.Medvedevo ir V.Putino konkurencija ar pasirengimu 2012 metų prezidento rinkimams.

Vien jau istorinė patirtis leidžia teigti, kad tiek viešai, tiek užkulisinei prezidento rinkimų preliudijai (jeigu ji apskritai bus) Rusijoje dar per anksti.

Tačiau atrodo, kad kitas žūtbūtinis mūšis iš tiesų įsibėgėja.

Kalbu apie kovą, kurią mini I.Jurgensas. Dabar gali būti, jog ji nebebus tokia tyli.

Mat šią kovą galima būtų netgi pavadinti V.Putino sistemos griovimu. Ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, pats V.Putinas šiame mūšyje, regis, yra ne D.Medvedevo priešininkas, o sąjungininkas bei partneris.

Mat „V.Putino sistema” – tai jo galutinai įtvirtinta tikrai neįprasta Rusijos valdymo forma. Bet pats V.Putinas nebuvo toks visagalis, kaip visi manė.

Terminą „V.Putino sistema” sugalvojo prancūzų režisieriai J.M.Carre ir J.Emery. Jie trejus metus tyrė neįtikėtiną V.Putino skrydį į valdžios viršūnę ir dokumentiniame filme pristatė visą KGB atstovų įsigalėjimo Rusijoje paveikslą.

Kiti šią „V.Putino sistemą” vadina kitaip. Tai – buvusių saugumiečių oligarchinių klanų įsigalėjimo Rusijoje, jų tarpusavio konkurencijos ir bendros šalies kontrolės schema.

O J.Lužkovas visuomet buvo laikomas vieno įtakingiausių iš šių klanų atstovu. Nors jis pats niekada nebuvo tiesiogiai siejamas su KGB, klano, kuriam priklausė Maskvos meras, šaknys, regis, tos pačios – buvusių ir esamų saugumiečių galia bei įtaka.

Būtent todėl J.Lužkovas išsilaikė valdžioje visus 18 metų.

Būtent dėl to jis ir dabar, net po atleidimo, demonstruoja ryžtą: „Aš jų nebijau. Aš kovosiu.”

Ženklų, kad V.Putinas savo pasirinkto įpėdinio D.Medvedevo rankomis bando apriboti šių buvusių saugumiečių klanų galias, buvo ir anksčiau. Dabar tai jau tampa akivaizdu.

Bet ar „V.Putino sistema” tikrai žlugs?

P.S. Šis komentaras išspausdintas „Lietuvos ryto“ šeštadienio (2010.10.02) priedo „Rytai-Vakarai) komentarų skiltyje.