„Nėra to blogo, kuris nevirstų dar blogesniu“, – tik šiuo kalambūru, ko gero, galima būtų apibūdinti naujausias žinias iš net vidurvasarį visų Lietuvos nuodėmių ir nelaimių simboliu toliau sėkmingai virstančio Seimo. Mat žinios šį kartą apie vadinamąją jaunąją politikų kartą.
Turbūt daugelis bent jau besidominčiųjų politika pamena ne kartą skambėjusias kalbas, kad viena Lietuvos partinės sistemos bėdų – partijose nevykstanti lyderių ir kartų kaita. Esą senieji lyderiai visiškai uzurpavę valdžią, o pažangiai mąstančiam ir galbūt sąžiningesniam jaunimui prasimušti nėra jokių galimybių.
Todėl ir pati partinė sistema esą virsta savotiška „pelke“, kurioje nuolat skęsta ir paprastas rinkėjas: į valdžią renkami arba tie patys jau ne kartą susikompromitavę, arba visiškai nauji, politikos anksčiau net neragavę “gelbėtojai“, kurie, vos atėję į valdžią, taip pat susikompromituoja.
Politiniai veikėjai Lietuvoje esą tiesiog neturi galimybės „subręsti partijose“, kaip tai įprasta brandesnės demokratijos šalyse.
Tačiau du visiškai skirtingo politinio sparno partijų „jaunosios kartos“ atstovai, regis, pasišovė įrodyti, kad visos šios įžvalgos – niekinės. O jaunoji politikų karta jau pranoksta senąją. Pranoksta taip, kad gal geriau jos ir visai nebūtų. Nes, net ir pamindami sąžiningumo ir paprasčiausio padorumo principus, „senieji politikai“ bent jau nebuvo pasiekę tokių įžūlumo viršūnių.
Galbūt kam nors atrodys ir kitaip, bet aš manyčiau, jog tai, kuo šią savaitę išgarsėjo konservatorius M.Adomėnas ir socialdemokratas A.Šedžius - tikrai naujos Lietuvos politikos „aukštumos“.
Nes bent jau aš neprisimenu, kad kas nors Lietuvoje iki šiol būtų drįsęs viešai siūlyti iš viso panaikinti kokią nors instituciją, kuri yra pradėjusi tyrimą jo paties ar jo artimųjų atžvilgiu. O socialdemokratas A.Šedžius išdrįso.
Neteko iki šiol girdėti ir to, kad koks nors interesus supainiojęs politikas dėl jam žeriamų priekaištų viešai kaltintų „Rusijos užsakymą“.
Apie politinių oponentų pinkles iš „prisidirbusių“ politikų lūpų teko girdėti ne kartą. Bet, kad asmeninį kurio nors politiko puolimas būtų suorganizuotas ne bet kur, o tiesiai iš Maskvos, nepamenu girdėjęs net iš nuolat (beje, dažnai visai teisingai) apie Rusijos grėsmę anksčiau kalbėjusių konservatorių.
Bet M.Adomėnas peržengė ir šią ribą. Tiesa, keista, kodėl šį Seimo narį „stebina tik žurnalistų nekritiškas patiklumas“. Kodėl tuo pačiu jis dar neapkaltino ir pačios prezidentės D.Grybauskaitės? Juk ji iš esmės apie M.Adomėną ir afera kvepiančią istoriją, į kurią jis įsipainiojo, kalba tą patį, ką ir šį parlamentarą taip erzinantys žurnalistai.
O juk galėtume dar įspūdingesnę sąmokslo teoriją turėti. Ypač žinant nerimstančias kalbas apie tariamai „prorusišką“ D.Grybauskaitės užsienio politiką.
Ir turbūt jau nebereikėtų stebėtis, jei iš Lietuvos politikų išgirstume net tai. Tačiau įsiminti jų „pasiektas aukštumas“ tikrai vertėtų. Bent jau iki kitų rinkimų.