Ryšiai su kaimyne Baltarusija – nuo seno daug diskusijų Lietuvoje kelianti tema. Tačiau šios diskusijos dažniausiai ir prasideda, ir baigiasi kokio nors konkretaus vienadienio Lietuvos valdžios sprendimo Baltarusijos atžvilgiu aptarimu.
O ar pati Lietuvos valdžia turi santykių su Minsku strategiją apskritai?
Toks klausimas dar aktualesnis gali tapti pastaruoju metu, kai vis smarkiau įsiliepsnoja karas tarp A.Lukašenkos ir Rusijos. Mat į šį karą A.Lukašenka tikrai bandys, o tiksliau, jau bando įtraukti ir Lietuvą.
Ryškiausiai matomas tapo informacinio karo tarp A.Lukašenkos ir Kremliaus frontas.
Paskutiniu Europos diktatoriumi A.Lukašenką dabar jau garsiai vadina ne tik Vakarai, bet ir Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos. Maža to, jos kuria ir rodo filmus net apie Baltarusijos režimo nusikaltimus, primindamos ir dingusių opozicijos veikėjų istorijas.
Nenuostabu, kad A.Lukašenka ilgai nelaukęs smūgiuoja atgal. Kam jau kam, tik ne saugumiečių klanų valdomos valstybės simboliu tapusiam Rusijos premjerui V.Putinui (būtent jį A.Lukašenka laiko asmeniniu priešu) skaičiuoti Baltarusijos lyderio nuodėmes.
Ne vienas opozicijos veikėjas ir žurnalistas V.Putino režimo įsitvirtinimo metais buvo nužudytas ne vien pačioje Rusijoje.
Pasaulis iki šiol dar nepamiršo ir „plutonio šou“ Londono centre, kurio auka tapo Kremliaus kritiku tapęs buvęs saugumietis A.Litvinenka.
Tačiau Lietuvai svarbiausia net ne tai. Svarbiau ne tik pastebėti, bet ir bandyti analizuoti, kaip noriai A.Lukašenka karo su Maskva sąjungininkais renkasi labai netikėtus partnerius.
Praėjusią savaitę tokiu sąjungininku, regis, galutinai tapo net Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis.
Dar neseniai A.Lukašenka jį laikė kone grėsmingo spalvotųjų revoliucijų užkrato simboliu. M.Saakašvilis savo ruožtu noriai vadino A.Lukašenką paskutiniu Europos diktatoriumi.
Tačiau dabar viskas pasikeitė. M.Saakašvilio interviu parodytas netgi per Baltarusijos televiziją, o Gruzijos ir Baltarusijos vadovai akivaizdžiai pradėjo laikytis „mano priešo priešas yra mano draugas“ politikos. Juk Kremlius neslepia priešiškumo nei A.Lukašenkai, nei M.Saakašviliui.
Šio informacinio karo su Maskva lauke ne savo noru šią savaitę atsidūrė netgi Latvijos prezidentas V.Zatleras.
Jo interviu irgi parodė Baltarusijos televizija. Šis interviu iš anksto buvo anonsuotas kaip dar vienas Minsko atsakomasis šūvis informaciniame kare su Maskva. Dėl to Latvijos prezidento tarnybai netgi teko oficialiai neigti, kad šalies vadovo žodžiai galėtų būti taip vertinami.
Lietuvos atstovų pavardės ir veidai A.Lukašenkos informacinio karo fronte kol kas nešmėžuoja. Bet tai nereiškia, kad mūsų šalies nėra bandoma įtraukti į mūšį su Maskva.
Pavyzdžiui, A.Lukašenka net neslepia, kad jo susidomėjimas galimybe dalyvauti plėtojant suskystintųjų dujų terminalo projektą arba Venesuelos naftos gabenimo į Baltarusiją per Klaipėdos uostą idėjos yra kovos su Rusija ginklai.
Lietuvą tai lyg ir turėtų džiuginti. Ir ne vien dėl ekonominių motyvų. Juk energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos yra mūsų pačių tikslas.
O jeigu tos nepriklausomybės daugiau turės ir Baltarusija – mums tikrai nebus blogiau. Net jei taip ir būtų sustiprintos paskutinio Europos diktatoriaus režimo pozicijos?
Kitas paradoksas yra tas, kad tenka pripažinti, jog A.Lukašenka – kol kas vienintelis realus Baltarusijos nepriklausomybės garantas.
Simboliška, bet stiprėjančio karo su Minsku akivaizdoje šią savaitę Maskvoje netgi Rusijos valdžios atstovai priėmė Baltarusijos opozicijos lyderius. Tos pačios opozicijos, apie kurios vizitus dažniausiai garsiai skelbiama iš Briuselio ar net Vašingtono. Tačiau ir Maskvoje jie – tikrai ne reti svečiai.
O Europoje jau pasigirsta kalbų, kad Briuselis ar bent jau didžiųjų ES valstybių sostinės galbūt nebyliai pritartų net Rusijos norui vienu ar kitu būdu nuversti A.Lukašenką. Juk ir „demokratija laimėtų“, ir partnerystę su Maskva tai sustiprintų.
Argi Lietuvai naudinga būtų tokia Europos politika? Tikriausiai ne.
Bet ar iš tiesų verta leistis įtraukiamiems į karą prieš Maskvą A.Lukašenkos pusėje? Netgi jei tai – ir bendros energetinės nepriklausomybės projektai.
Juk, netgi „atidėjus į šalį“ demokratijos gynimo vertybes, A.Lukašenka tikrai netapo labiau prognozuojamas vien todėl, kad dabar pagrindinis jo priešas – Rusija ir V.Putinas.
O kas, jei Maskva kurį nors kartą vis dėlto nuverstų A.Lukašenką? Juk Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektai tuomet irgi galėtų bent jau iš dalies atsidurti Maskvos ar jos statytinių rankose.
Taigi Rusijos ir Baltarusijos santykiai užmena nemažai mįslių ir Lietuvai. Vienareikšmio atsakymo, kaip naudingiausia elgtis mūsų šaliai, tikrai nėra.
Aišku tik viena – politika „mano priešo priešas yra mano draugas“ mums tikrai netinka. Akivaizdu, jog negali viskas būti matuojama ir vien vienadiene „ekonomine nauda“.
Bet ar turi Lietuvos valdžia labiau pagrįstus atsakymus ir strategiją apskritai?
P.S. Šis komentaras išspausdintas šeštadienio (2010.07.24) „Lietuvos ryto“ priedo „Rytai-Vakarai“ komentarų skiltyje