Amžinas klausimas: kodėl Lietuvoje monopolininkų apetitai malšinami tik gražiais žodžiais?

„Mes patikrinome „Lietuvos dujų“ apskaičiavimus ir matome, kad jie realūs“, – tokiais žodžiais Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas D.Janulionis šią savaitę jau tarsi palaimino dujų tiekėjų norus nuo liepos 1 d. vėl drastiškai didinti dujų kainas gyventojams.

Ir tikrai svarų argumentą D.Janulionis pateikė – juk niekas nesiginčys, kad kaina, kurią „Lietuvos dujos“ ir kiti importuotojai moka Rusijos dujų monopolininkei „Gazprom“, nuolat didėja.

Tačiau aš vis dėlto išdrįsčiau ginčytis.

Ir netgi klausti: kam Lietuvoje iš viso reikalinga kainų komisija, jei ji lengva ranka leidžia monopolininkui net krizės sąlygomis nepagrįstai pelnytis visų mūsų sąskaita. 

Pirmiausia, kaip ir tikriausiai daugelis, aš dar nepamiršau, kad „Lietuvos dujos“ 2009-ųjų sunkmečio sąlygomis savo pelną, lyginant su 2008 metais, padidino beveik 50 proc. 

Vien tai būtų pagrindas suabejoti, ar ši bendrovė iš tiesų turi teisę prašyti taip drąstiškai (daugiau kaip 20 proc.) didinti dujų kainą.

Tačiau priminsiu, kad paskelbta žinia apie tokį „Lietuvos dujų“ pelno didėjimą, kai daugelis paprasčiausiai ieško būdų sudurti galą su galu, šį pavasarį kažkodėl niekam nepasirodė skandalinga. 

Niekas nepanoro išsiaiškinti, kodėl monopolinėje rinkoje veikiantis verslo subjektas sunkmečio sąlygomis taip pelnosi krizės prispaustų žmonių ir ne mažiau sunkiai besiverčiančio šalies verslo sąskaita. 

Nieko visuomenei nepaaiškino nei Valstybinė kainų ir energetikos komisija, pernai irgi pagrįstomis pripažinusi dujų kainas, nei Vyriausybė ir jos Energetikos ministerija, kurios nuolat žodžiais deklaruoja rūpestį, kad monopolininkai Lietuvoje kainų nediktuotų. Tiesiog nebuvo apskritai jokios reakcijos – tarsi taip ir turėtų būti. 

Tačiau tikrai nesu ir nenoriu atrodyti populistas, tiesiog skaičiuojantis svetimus pinigus ir bambantis dėl „per didelių kainų“. 

Paprasčiausiai jau turbūt antri metai nuolat viešai (tiek pernai vesdamas „Lietuvos ryto“ televizijos laidą 24/7, tiek komentaruose “Lietuvos ryto“ dienraščio puslapiuose, tiek šiame tinklaraštyje) keliu vieną paprastą klausimą: kodėl estai NUOLAT už dujas moka mažiau negu lietuviai, nors iš „Gazprom“ jos tiek Estijoje, tiek Lietuvoje perkamos už iš esmės tą pačią kainą.

Bet taip iki šiol ir neišgirdau jokio aiškaus atsakymo – nei iš kainų komisijos, nei iš Energetikos ministerijos, nei galiausiai iš paties premjero, kuris taip pat nuolat primena apie savo tariamą rūpestį, kad kainų monopolininkai nediktuotų.

O juk Estiją ir Lietuvą lyginu ne be pagrindo. Net „Eesti Gaas“ savininkai yra beveik tie patys, kaip ir „Lietuvos dujų“ – ir “Gazprom“, ir „Ruhrgas“. Tik panaši akcijų dalis, kokią „Lietuvos dujose“ valdo Lietuvos valstybė, Estijoje yra atitekusi „Fortum Oil & Gas“.

Taigi, įtakos šalyje veikiančiai dujų bendrovei Estija turi dar mažiau negu Lietuva. Tačiau dujų kainos ten nuolat mažesnės. Nes jų kainų komisija (tiesa, vadinasi ji kiek kitaip) ne žodžiais, o darbais neleidžia monopolininkui bent jau nepagrįstai pelnytis.

Tuo įsitikinti lengvai gali kiekvienas. Užtenka užsukti į „Eesti Gaas“ tinklapį internete ir, atlikus kelis nesudėtingus aritmetikos veiksmus, palyginti dujų kainas be mokesčių (nes jie skiriasi) Lietuvoje ir Estijoje, pavyzdžiui, nuo 2009 metų sausio 1 d.

Taigi, nuo 2009 metų sausio 1 d. iki 2009 metų kovo 1 d. estai be PVM ir akcizo (Estijoje gamtinėms dujoms taikomas ir jis) už kubinį metrą dujų mokėjo maždaug 1,28 lito (Lietuvoje  be PVM -1,33 lito).

Nuo 2009 metų kovo 1 d. iki 2009 metų liepos 1 d. estai mokėjo maždaug 1,05 lito, lietuviai – tuos pačius 1,33 lito.

Nuo 2009 metų liepos 1 d. iki 2009 metų spalio 1 d. estai mokėjo 1,06 lito,  lietuviai – 1,07 lito.

Nuo 2009 metų spalio 1 d. iki šiol estai moka maždaug 1 litą. O lietuviai iki 2010 metų sausio 1 d. mokėjo 1,06 lito (padidėjus PVM, dujų kainos dedamoji sumažėjo, nors pati kaina nesikeitė), o nuo 2010 metų sausio 1 d. vėl moka maždaug 1,07 lito.

Tiesa, estai dujų kainą padidino jau nuo šių metų gegužės 1 d. Tačiau jie dabar be mokesčių už kubinį metrą dujų moka tik 1,15 lito. Ir apie jokius (juo labiau tokius drastiškus) kainos didinimus artimiausiu metu nepranešama.

Tuo tarpu Lietuvoje, jei bus oficialiai patvirtintas kainų komisijos iš esmės jau viešai palaimintas „Lietuvos dujų“ apetitas, nuo liepos 1 d. mokėsime jau 1,29 lito už kubinį metrą be PVM.

Ir tai dar ne viskas – „Lietuvos dujos“ juk iš mūsų šalies gyventojų dar plėšia ir “abonentinį mokestį“. Naudojai dujas, ar ne – daugiau kaip 14 litų per mėnesį vis tiek mokėk. Estijoje ir šios prievolės nėra. O „Eesti gaas“ savo tinklapyje netgi viešai skelbia kokią dalį iš jau minėtų sumų sudaro pačių dujų kaina, o kokia mokama už vamzdynų eksplotavimą.

Skaidru, aišku ir abejonių jokių nekyla.

O gal visa tai smulkmenos? Kas tie papildomi keliolika litų per mėnesį ar keliolika centų už kubinį metrą, kuriuos nuolat primokame Lietuvoje? Atsakymas aiškus: būtent jie virsta papildomais milijonais, kurie be jokio pagrindo nusėda į „Lietuvos dujų“ akcininkų kišenes.

O dujas šildymui ir karštam vandeniui naudojantiems Lietuvos žmonėms, sunkiai pagrindžiami „Lietuvos dujų“ apetitai atsiena tikrai ne taip jau ir mažai.

Kaip paskaičiavo „Lietuvos ryto“ žurnalistai, vien naujasis dujų pabrangimas iš vienos šeimos biudžeto Lietuvoje per metus gali atimti daugiau kaip 700 litų. 

Todėl tikrai būtų metas dar kartą paklausti tiek D.Janulionio, tiek naujosios kainų komisijos pirmininkės D.Korsakaitės, tiek Energetikos ministro A.Sekmoko, tiek ir paties premjero A.Kubiliaus: ar tikrai „Lietuvos dujų“ monopolininkų apetitas pelnytis šalies žmonių sąskaita yra jiems priimtinas.

Žinoma, dujų kaina Lietuvoje ne vienintelis ir tikriausiai net ne skandalingiausias monopolininkų apetitų tenkinimo atvejis. Tačiau galbūt nuolat keliant tokius konkrečius, o ne vien abstrakčius klausimus galima priversti valdžią bent jau į juos atsakyti?

Juk, jei „Lietuvos dujų“ pateikti skaičiavimai iš tiesų “yra pagrįsti“, visi minėti pareigūnai Lietuvos žmonėms turėtų sugebėti  paaiškinti ir tą nuolatinę situaciją, kad Estijos valdžia „Eesti gaas“ leidžia pelnytis gerokai mažiau. Bet bendrovė, kaip mes visi žinome, nebankrutuoja.  

O gal tiesiog Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai su Estijos kontrolieriais pasikonsultuoti reikėtų?

Gal ir Energetikos ministerijai bei premjerui vertėtų rūpintis ne vien „Lietuvos dujų“ išskaidymu į kelias bendroves, net jeigu tai teoriškai ateityje ir būtų naudinga vartotojui, bet nuodugniau pasidomėti ir šių dienų aktualijomis?