„Rusiškos pamokos“. Vertėtų įsisąmoninti ir mums

Šiandien turėjau iš tiesų nekasdienę galimybę. Lietuvos kino akademija Vilniaus kino teatre „Pasaka“ pristatė ne tik kino, bet ir tarptautinės politikos arenoje jau spėjusį išgarsėti Rusijos režisieriaus Andrejaus Nekrasovo dokumentinį filmą „Уроки русского“ („Russian lessons“).

Tiesiogiai į lietuvių kalbą filmo pavadinimą tikriausiai reikėtų versti „Rusų kalbos pamokos“. Bent jau taip sufleruoja vienas filmo kadras su „rusų kalbos pamokų“ sąsiuviniu karo nuniokotų vaizdų fone.

Tačiau man tikslesnis ir labiau filmo mintį apibendrinantis vertimas kažkodėl atrodo esąs „rusiškos pamokos“. Pamokos, kurias, tiesa, ne tiek rusai ar Rusija, kiek dabartinis šios šalies režimas ir jo būsimi kūrėjai dar nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos vertė išmokti mažytę Gruziją.

Bet būtų gerai, kad jas apie patį režimą išmoktų visas pasaulis.

Ir A.Nekrasovas bei jo filmas šiuo aspektu – geriausias mokytojas. Juk jis ne tik pasaulyje jau spėjęs išgarsėti režisierius, bet, kas svarbiausia, pats yra rusas. Save vadinantis Rusijos patriotu, o dabartinę šalies valdžią „šalies nedraugais“.

Visą tai taip pat išgirdau iš paties A.Nekrasovo. Šio tikrai sukrečiančio filmo apie Rusijos ir Gruzijos karą pristatyme dalyvavo ir pats režisierius.

Maloniai nustebau salėje išvydęs net kelis Seimo narius. Bet pamatyti šį filmą, bent jau mano vertinimu, iš tiesų verta būtų kiekvienam – ne tik tiesiogiai besidomintiems užsienio politika, pačia Rusija ar jos įvykdyta agresija Gruzijoje. Todėl labai tikiuosi, kad ilgai netrukus jį parodys ir kuri nors Lietuvos televizijų.

Nepasakosiu daug apie patį filmą. Nes ir papasakoti būtų labai sunku -reikia pamatyti. Bet didžiausia filmo vertė, mano galva, yra tikrai pavykęs bandymas karą pateikti ne tik kaip 2008 metų kelių rugpjūčio dienų įvykius, bet kaip konfliktą visame istoriniame bent jau pastarųjų dešimtmečių kontekste.

Būtent toks pateikimas, mano nuomone, geriausiai atskleidžia ir tikrasias karo priežastis bei paneigia kai kuriuos net Vakaruose vos ne oficialia nuomone tapusius mitus.

Ypač dėl to, kad Tbilisio kaltė dėl karo esą yra ne ką mažesnė negu Kremliaus. Beje, tokia nuomonė buvo pakankamai gaji ir Lietuvoje.

Todėl šis filmas ypač svarbus dar vienu aspektu – jame akivaizdžiai ne tik parodoma, bet ir įrodoma, kaip dabartinis Rusijos režimas, vykdydamas informacinį karą, jau sugeba manipuliuoti ne tik savo šalies, bet ir Vakarų visuomenės sąmone.

Ir tokiam manipuliavimui pasiduoda ar net jį vykdyti padeda net tokie pripažinti Vakaruose informacijos šaltiniai, kaip BBC ar ZDF televizijos.

Prisipažinsiu, kad net pats tikėjau BBC, o ne Gruzijos prezidentu M.Saakašviliu, kai šiam teko viešai neigti kaltinimus sąmoningu civilių žudymu Pietų Osetijoje .

Bet A.Nekrasovas būtent šio BBC reportažo pagrindu akivaizdžiai parodė, kaip buvo manipuliuojama pateikiant britų žurnalisto „įrodymus“.

Sukrečiantis praregėjimas. Ir tikrai ne todėl, kad „niekuomet nebūčiau pagalvojęs, kad klysti gali ir BBC“. Man tai greičiau įrodymas, kaip toli dabartinis Rusijos režimas kartais gali būti pažengęs manipuliuodamas mumis pačiais. Ir kaip mes tam manipuliavimui pasiduodame.

P.S. Pastaruoju metu aš pats daug kalbu ir rašau apie, mano galva labai svarbius ir vilčių teikiančius pokyčius Rusijoje. Ir netgi raginu, kad juos pastebėtų ir tinkamai įvertintų, o, svarbiausiai, pabandytų jais pasinaudoti Lietuvos valdžia.

Todėl kai kam galbūt kyla klausimas, ar aš, Lietuvoje dažnai vadintas net „rusofobu“, pats nepasiduodu tam Kremliaus informacinio karo manipuliavimui.

Todėl noriu pabrėžti, kad mano požiūris į dabartinį Kremliaus režimą nė kiek nepasikeitė. Aš tik matau, kad bent jau dalis šio režimo viršūnių rodo aiškius noro keistis ženklus. O jei tai įvyktų, istorinę galimybę turėtų ne tik Lietuva, bet ir visa Europa. Bet aš tikrai niekuomet nepamiršiu, kad tai – vis dar tas pats režimas. Tas, kurio veidą dar kartą labai tiksliai parodė A.Nekrasovas savo filme apie Rusijos agresiją prieš Gruziją.