Balandžio 1-oji D.Grybauskaitės užsienio politikoje

D.Grybauskaitės sprendimas atmesti jai asmeniškai skirtą JAV prezidento B.Obamos kvietimą susitikti Prahoje ne veltui daugelio iš pradžių buvo palaikytas dar vienu žiniasklaidos pokštu balandžio 1-ąją.

Net iš vieno pažįstamo patyrusio Europos Sąjungos diplomato ketvirtadienio vakarą gavau maždaug tokio turinio žinutę: „Klausyk, negi Lietuvoje skelbiami pranešimai apie D.Grybauskaitės nenorą vykti į Prahą susitikti su B.Obama tikrai tiesa? Geriau pasakyk, kad tai – tik jūsų – žiniasklaidininkų – keistoki balandžio 1-osios pokštai…“

Tuomet jau žinojau, kad tai tikrai yra ne kažkieno nelabai juokingas pokštas, o labai nevykęs prezidentės politinis sprendimas. Ir jau buvau savo tinklaraštyje paskelbęs savo pirmąją reakciją į jį.

Tačiau žinojau ir tai, kad šis sprendimas yra vertas gerokai išsamesnio aptarimo negu vien D.Grybauskaitės kritika ar tikrai pelnytos pašaipos dėl viską nustelbti imančių mūsų šalies vadovės ambicijų. Būtent todėl jau aname komentare pažadėjau vėliau pateikti ir rimtesnę analizę.

Juk pasekmių sulauks ne tik D.Grybauskaitė (pakvietimo į Baltuosius rūmus jai dabar jau tikrai gali tekti gerokai palaukti). Tokių neapgalvotų sprendimų pasekmės gresia ir visai šaliai. Netgi jei jos nebus matomos viešumoje.

Bet gal prezidentė nesuklydo? Gal yra kažkokie viešai neskelbiami, bet tikrai svarūs motyvai, kurie pateisina D.Grybauskaitės sprendimą ir gali nušviesti jį visai kitoje šviesoje?

Diplomatijoje taip kartais tikrai būna. Todėl, dar prieš rašydamas vakarykštį komentarą “Prieš B.Obamą – karatė mostais“, pabandžiau D.Grybauskaitės nenorą vykti į Prahą pateisinančius motyvus privačiai išsiaiškinti Lietuvos politikos ir diplomatijos užkulisiuose.

Turiu pabrėžti, kad tikrai stengiausi to išklausti net didžiausių D.Grybauskaitės šalininkų, kurie iki šiol reikštą kritiką jos užsienio politikai laikė mažų mažiausia nepagrįsta. Tačiau šį kartą ir jie nepateikė NĖ VIENO argumento, kad D.Grybauskaitė pasielgė teisingai.

Atvirkščiai, dalis jų atvirai pripažino, kad tai „milžiniška klaida“, kurios  tiesiog negali paaiškinti. Kiti nuo prašymo pateikti bent menkiausių D.Grybauskaitės sprendimą pateisinančių argumentų tiesiog išsisuko taip pat pakankamai iškalbingomis frazėmis: „neturiu ką komentuoti“. 

Tačiau mano tikslas tikrai nebuvo sau pačiam ir dar kam nors įrodyti, kad D.Grybauskaitė padarė dar vieną klaidą užsienio politikoje. Šį kartą daug svarbiau, kokios gali būti šios klaidos pasekmės visai Lietuvai.

Populiariausius atsakymus galima būtų dalyti į dvi dalis. Pirmoji dalis – tų, kurie paties susitikimo Prahoje per daug nesureikšmina ir nerimauja tik dėl D.Grybauskaitės asmeniškai B.Obamai parodytos nepagarbos galimų pasekmių.

Šiuos komentarus apibendrintai atspindėtų iki šiol buvusio nuoseklaus D.Grybauskaitės užsienio politikos šalininko politikos apžvalgininko K.Girniaus šiandien naujienų agentūrai BNS pasakyti žodžiai.

„Aš manyčiau, kad gavus kvietimą būtų buvę geriau keliauti. Yra du klausimai. Pirma, kaip reaguos Amerika, ir ar tai laikys akibrokštu. Tai yra galimybė. Antras klausimas, kuris gal dar svarbesnis, kaip reaguos Europos šalys – ar manys, kad vėl grįžtama prie noro pabrėžti Lietuvos politikos išskirtinumą“, – sakė K.Girnius.

Tiesa, vertindamas B.Obamos sprendimą susitikti su Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovais, šis politikos ekspertas iš esmės kalbėjo apie tai, ką ir man pabrėžė linkusieji manyti, jog D.Grybauskaitė atsisakė dalyvauti ne šiaip vakarienėje.

„Amerika suprato, kad per mažai dėmesio skiria Rytų Europai, kyla tame regione nuogąstavimų, ir su šiuo pakvietimu nori regioną truputį nuraminti, pasakyti – iš dalies suprantame jūsų rūpesčius ir nuogąstavimus“, – sakė K.Girnius.

Savo pavardžių nenorėję minėti diplomatai apie tai man kalbėjo dar konkrečiau. Jie teigė, kad B.Obamos gestas yra ypač svarbus todėl, kad susitikimas su Rytų ir Vidurio Europos valstybių lyderiais rengiamas tuo pat metu, kai JAV pasirašys svarbią sutartį su Rusija.

Taigi, tai esą ne vien Rytų ir Vidurio Europos šalių nuraminimas, bet ir aiškus signalas pačiam Kremliui: „mes tikrai norime bendradarbiauti su Rusija, bet ne Vidurio ir Rytų Europos regiono sąskaita“. Diplomatijoje tokie gestai ne tik įprasti, bet ir tikrai svarbūs.

Ir štai tokioje „vakarienėje“ atsisakė dalyvauti Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė, kuri pati mėgsta pabrėžti (nors ne visuomet teisingai), kad Konstitucija prezidentui Lietuvoje suteikia kone išskirtines teises užsienio politikos srityje.

O juk, jei yra teisės, yra ir pareigos. Ar prezidentė tai pamiršo?

Netikėčiausią tokios situacijos komentarą išgirdau iš vieno aktyvaus Lietuvos politikos žaidėjo, kurį tikrai visuomet laikiau nuosekliu D.Grybauskaitės šalininku.

Kaip ir daugelis, pripažinęs, kad D.Grybauskaitė šį kartą padarė klaidą, kurios jis tiesiog negali paaiškinti, šis mano pašnekovas pats nukrypo gerokai toliau.

„Liūdna, bet tokiais sprendimais prezidentė pati tarsi pašalina save iš aktyvios užsienio politikos lauko. Jeigu tai tęsis, teks kurti kažkokias paralelias struktūras, kurios atliktų tai, ko šalies vadovė nesugeba ar nenori atlikti“, – sakė jis. 

Kas ir kaip dabartinėje sitaucijoje galėtų kurti tokias „paralelias struktūras“, kad ir užsienio politikoje būtų nuosekliai ginami Lietuvos interesai, kol kas neaišku.

Tačiau tai, kad Lietuvos politikos užkulisiuose (ne žiniasklaidoje ar tarp politikos apžvalgininkų, kaip kai kam atrodo) vis stiprėja ryžtas priešintis D.Grybauskaitės diplomatijos kursui, tampa akivaizdu. Tik džiaugtis tuo net prezidentės kritikams tikrai nėra ko – sumaištis užsienio politikoje dar nė vienai valstybei nėra padėjusi ginti jos interesų.

Bet grįžkime prie D.Grybauskaitės sprendimo nevykti susitikti su B.Obama galimų pasekmių Lietuvai. Apie jas specialiai paklausiau ne tik  Lietuvos politikos ir diplomatijos atstovų. Paklausiau to ir minėto Europos Sąjungos diplomato, kuris manęs pats teiravosi, ar pranešimai apie Lietuvos prezidentės sprendimą nėra tik balandžio 1-osios pokštas.

„Iš mano patirties galiu prognozuoti, kad reakcija gali būti keleriopa.

Politiškai ir viešojoje erdvėje turėtų tęstis pagarbus bendravimas – tiesa, tikriausiai šiek tiek per atstumą.

Ekspertų lygmenyje greičiausiai bus pradėti kelti klausimai dėl Lietuvos saviizoliacijos nuo JAV. Galbūt kol kas bus ne teigiama, o tik klausiama, kokios to priežastys ir motyvai. Bet jau vien tai jūsų diplomatijai tikrai nėra gerai. Juk ekspertai dažnai prisideda prie politikos formavimo bei lemia kai kurias lobistų pozicijas.

Tuo tarpu praktinėje diplomatijoje galima tikėtis vėlgi dvejopų pasekmių. Pirmiausia, žinoma, niekur nedings rutininis dvišalis interesų aptarimas ir derinimas. Tačiau turėtų būti ir aiškinamasi, koks gi racionalus šios akibrokšto pagrindas, ką jis reiškia ir ką gali lemti.

Tuo pat metu gali prasidėti ir „signalų siuntimas“ – Lietuvos reikšmės mažinimas JAV ir NATO interesų lauke. Taip pat pasitikėjimo diplomatiniame lygmenyje mažinimas, kuris galėtų pasireikšti Lietuvos neįtraukimu į realių probleminių klausimų aptarimą ir pan.“, – tokį atsakymą į savo klausimą gavau iš minėtojo Europos Sąjungos diplomato.

Beje, jis pabrėžė, kad šis D.Grybauskaitės akibrokštas gali tapti netgi gerokai reikšmingesnis negu būtų įprastomis aplinkybėmis. 

Mat, šio pašnekovo duomenimis, bent jau dalis JAV diplomatijos esą iki šiol buvo linkusi nesureikšminti visų ankstesnių antiamerikietiškų  Lietuvos prezidentės žingsnių. Esą tai – tik „vaikiškos ligos“, kurias galima išaugti. O dabar ir jų nuomonė gali pasikeisti.  

Tikėti, ar netikėti visomis aukščiau išvardytomis įžvalgomis – kiekvieno reikalas. Tačiau šį kartą sąmoningai pasirinkau ne savo paties analizę, o žmonių, diplomatijos virtuvę matančių iš arti, minčių apibendrinimą.

Nors ir pats esu įsitikinęs, kad D.Grybauskaitės akibrokštas B.Obamai tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti smulkmena. Iš tiesų jis gali lemti labai rimtas pasekmes Lietuvai. Kaip ir visa naujoji D.Grybauskaitės užsienio politika.

Nebent iš tiesų manysime, kad Jungtinės Valstijos nebėra svarbiausias strateginis Lietuvos partneris pasaulyje.

Tik jei taip manome, gal iš tiesų jau reikėtų nuimti ir memorialinę lentą nuo Rotušės, kurioje iškalti buvusio JAV prezidento G.W.Busho žodžiai, pasakyti Vilniuje: „tie, kurie pasirinks Lietuvą savo priešu, taps ir Jungtinių Valstijų priešu“.

Beje, ši mintis taip pat ne mano – ją, komentuodami D.Grybauskaitės akibrokštą, nesusitarę kartojo net keli diplomatijos virtuvę iš arti stebintys mano pašnekovai.