Lietuvos premjeras A.Kubilius, prieš išvykdamas į Maskvą, pažadėjo su Rusijos vyriausybės vadovu V.Putinu pasiderėti dėl galimybės rusiškas dujas pirkti pigiau. Ir netgi pareiškė, kad „dabartinė „Gazprom“ kainų politika yra visiškai neracionali“. Suprask, vos ne pati „Gazprom“ bendrovė turėtų būti suinteresuota dujų kainas Lietuvai mažinti.
„Galbūt ieškosime sprendimų, kurie būtų naudingi Lietuvos verslui, bet taip pat padėtų tam pačiam „Gazprom“ likti patraukliu paslaugų tiekėju. (…) Kartais man atrodo keista, kad į pasaulyje besiklostančią dujų situaciją „Gazprom“ vis dar nesureaguoja“, – Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.
Premjero ryžtas – tikrai sveikintinas. Bent jau pabandyti iškelti pasaulinės rinkos realijų iš tiesų jau senokai neatitinkančių rusiškų dujų kainos Lietuvai klausimą tiesiog privalo kiekvienas Lietuvos valdžios atstovas. Todėl lygiai taip pat džiaugiausi, kai pirmoji tai padarė prezidentė D.Grybauskaitė
Tačiau tikėtis, kad A.Kubiliui pavyks įrodyti V.Putinui, jog mažinti dujų kainas Lietuvai – pačios „Gazprom“ bendrovės interesas, būtų naivu.
Tiesa, įtikinti tiek aukščiausiąją Rusijos valdžią, tiek pačią „Gazprom“ bendrovę galbūt ir būtų galima. Tačiau tik dviem būdais.
Apie pirmąjį būdą tiek A.Kubiliui, tiek ir visiems Lietuvos žmonėms galėtų papasakoti, pavyzdžiui, Gruzijos premjeras N.Gilauri. Teko girdėti, kad praėjusią savaitę viešėdamas Briuselyje būtent Gruzijai siūloma maža „Gazprom“ dujų kaina jis noriai gyrėsi ES atstovams. Tiksliau ne tiek gyrėsi, kiek pristatė šį pasiūlymą, kaip Gruzijos valdžios laimėjimų pavyzdį.
Ir iš tiesų – Tbilisio ir Maskvos santykiai, kaip visi žinome, bent jau šiuo metu, švelniai tariant, nėra draugiški. Tačiau, pasirodo, būtent teikdama pasiūlymą Gruzijai, „Gazprom“ atsižvelgia į Lietuvos premjero minimą „pasaulyje besiklostančią dujų situaciją“. Kodėl?
Priežastis labai paprasta – Gruzija per kelerius metus sugebėjo visiškai sutraukyti buvusios priklausomybės nuo Rusijos dujų tiekimo pančius. Dar 2007 metų pradžioje „Gazprom“ padidino Gruzijai tiekiamų dujų kainą iki „europinės“ – 235 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų. Ir Tbilisis neturėjo jokios kitos išeities – tik sutikti. Tačiau jau tais pačiais metais M.Saakašvilio vadovaujama šalies valdžia rado būdų didžiąją dalį Gruzijai reikalingų dujų pirkti kone dvigubai pigiau ir ne iš „Gazprom„.
Dabar kone 80 procentų jai reikalingų dujų Gruzija perka iš Azerbaidžano. Ir, įvairių šaltinių duomenimis, moka nuo 167 iki 180 JAV dolerių (maždaug nuo 417 iki 450 litų) už 1000 kubinių metrų. Tai, atrodo, yra netgi kiek mažiau už vadinamąją biržinę dujų kaina pasaulyje.
Tačiau Lietuva – ne Gruzija. Ji per 20 Nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjo nors kiek realiau, o ne vien popieriniais projektais pradėti traukyti priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių pančių. Todėl ir mokame „Gazprom“ ne biržinę, o sutartinę kainą, kuri siekia maždaug 320 JAV dolerių (apie 800 litų) už 1000 kubinių metrų. Ir, kaip galima spręsti iš Rusijos laikraščio „Komersant“ pranešimo, sunku tikėtis, jog Maskva būtų suinteresuota tą kainą sumažinti.
Tiesa, dabartinė vyriausybė pasakytų, kad ne ji dėl to kalta (nors iš tiesų kaltę po lygiai dalytis tektų visiems Lietuvos politikams). Bet būtent ji esą aktyviau pradėjo rūpintis alternatyviais energijos išteklių tiekimo Lietuvai būdais. Ir alternatyvių dujų tiekimo į Lietuvą būdų esą ieškoma jau artimiausiems metams. Bet kol kas tik ieškoma.
Todėl ir rimtesnių argumentų A.Kubilius derybose su V.Putinu vargu, ar turės.
Nebent būtų kalbama apie antrąjį „Rusijos įtikinimo būdą“. Maskva tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, tiek kitoms nuo jos dujų visiškai priklausomoms valstybėms kainas mažinti ne kartą buvo pasirengusi mainais į „abipusiai naudingą bendradarbiavimą“, o tiksliau galimybę dar labiau padidinti kokią nors Rusijos ekonominę ir energetinę įtaką šiose šalyse.
Tik vargu, ar Lietuvai toks Rusijos įtikinėjimo būdas būtų priimtinas. Todėl, net jei V.Putinas staiga pareikštų, kad yra Maskva pasiryžusi mažinti dujų kainas Lietuvai, reikėtų ne skubėti džiūgauti, o labai rimtai ir garsiai klausti: „kas pažadėta mainais?“.
Tiesa, A.Kubilius bei jo vadovaujama vyriausybė vis dėlto galėtų sumažinti dujų kainą. Tik kiek mažiau skambiais, bet daug veiksmingesniais sprendimais. Ir ne Maskvoje, o Vilniuje.
„Energetikos kainos šiuo sunkmečiu turi būti labai kardinaliai peržiūrėtos. Neturėtų energetinės kompanijos ieškoti būdų, kaip likti už šio taupymo ribų“, – dar 2008 metų gruodį žurnalistams iškilmingai pareiškė A.Kubilius. Ir net veiksmų ėmėsi, kad elektros kainos didėtų mažiau negu skelbta. Dar vėliau vyriausybė iš esmės savo nurodymu buvo privertusi keliais centais net sumažinti elektros kainą.
Ar kas yra girdėjęs, kad to paties būtų pareikalauta ir iš dujininkų ar šilumininkų?
Dabar jau aišku, kad skambus A.Kubiliaus šūkis buvo skirtas vien elektros monopolininkams. O dujų monopolininkai Lietuvoje ne tik, kad liko už sunkmečio taupymo ribų, bet netgi gerokai visų mūsų sąskaita pasipelnė. Nors pajamos, kaip ir galima būtų tikėtis per krizę, krito, grynasis „Lietuvos dujų“ pelnas 2009-ųjų sunkmečio sąlygomis, palyginti su 2008 metais, padidėjo beveik 50 proc.
Atrodytų, bent jau po tokio pranešimo tiek Energetikos ministerija, tiek visa vyriausybė turėjo tiesiog kumščiu trankyti stalą. Juk tikrai skandalas, kai monopolinėje rinkoje veikiantis verslo subjektas sunkmečio sąlygomis taip pelnosi krizės prispaustų žmonių ir ne mažiau sunkiai besiverčiančio šalies verslo sąskaita.
Tačiau po minėto pranešimo jau prabėgo nemažai laiko, bet valdžios viršūnėse - visiška tyla. Nei A.Kubiliui, nei niekam kitam Lietuvoje galvos dėl to, atrodo, neskauda. Net Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos niekas bent jau viešai nepaklausė, kaip taip galėjo atsiitikti.
O juk nemaža dalis šio pelno vėlgi atiteks ne kam kitam, o „Gazprom“, kuris valdo 37,1 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų. Bet, skirtingai nuo A.Kubiliaus bandymų derėtis dėl dujų kainų sumažinimo Maskvoje, Lietuvoje tikrai buvo galima pasiekti, kad mūsų šalies vartotojai bent jau nebūtų apiplėšinėjami antrąkart.
O gal A.Kubilius patikėjo „Lietuvos dujų“ viešųjų ryšių triuku? Mat ši bendrovė, skelbdama apie savo pelną iš karto tarsi viską paaiškino: „pelno didėjimą reikšmingai paveikė gauta dalinė kompensacija už 2008 m. patirtą nuostolį, kuris susidarė tiekimo buitiniams vartotojams veikloje dėl Kainų komisijos nustatytos ir faktinės gamtinių dujų importo kainos neatitikimo“.
Taigi, milžiniškai išaugęs monopolininko pelnas esą tėra teisėta kompensacija už buvusius nuostolius. Ir būtent 2009 metais Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kainas „teisingai“ buvo paskaičiavusi.
Paprastam žmogui suprasti, ar galima tikėti tokiais dujininkų žodžiais, būtų iš tiesų sunku. Net jei viešai būtų skelbiamos Kainų ir energetikos komisijos taikomos kainų skaičiavimo formulės, jose susigaudyti – tikrai nelengvas uždavinys.
Tačiau yra vienas labai paprastas būdas paneigti „Lietuvos dujų“ teiginius ir apmalšinti jų apetitą. Užtenka palyginti viešai skelbiamas dujų kainas gyventojams Lietuvoje ir Estijoje. Atlikus keletą nesudėtingų aritmetinių veiksmų, tampa akivaizdu, kad, skaičiuojant dujų kainą gyventojams be mokesčių, kurie, žinoma, skiriasi, Estijoje dujų kainos visuomet buvo ir tebėra mažesnės negu Lietuvoje.
Rusija dujas tiek Lietuvai, tiek Estijai parduoda iš esmės tokia pačia kaina. Tačiau „Eesti Gaas“ bendrovei, kurios akcininkė, kaip ir Lietuvoje, yra ir „Gazprom“, Estijos kainų kontrolieriai kažkodėl niekuomet neleido skųstis, kad dujų tiekimas gyventojams jiems yra nuostolingas.
Šis ne Lietuvos naudai iškalbingas palyginimas jau ne kartą keltas ir mūsų šalies žiniasklaidoje. Kėliau jį ir aš pats praėjusį sezoną vesdamas „Lietuvos ryto“ televizijos laidą 24/7. Tačiau nei aiškių politikų ir Kainų komisijos atstovų atsakymų, nei to, kad dujų kainos Lietuvoje bent jau nebūtų didesnės nei Estijoje taip ir nesulaukėme.
Tik kaip tuomet patikėti, kad A.Kubiliui iš tiesų rūpi, jog dujų kainos Lietuvos vartotojams taptų mažesnės?