D.Grybauskaitės sėkmė Rytuose – apgaulinga?

Prezidentė D.Grybauskaitė iškilmingiems Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimo renginiams gali ruoštis tikrai geros nuotaikos.  

Šalies vadovė buvo sukėlusi tikrą audrą dėl Rusijos prezidento D.Medvedevo pakvietimo į šias iškilmes. Dar prieštaringiau vertinta galimybė, kad tokį patį kvietimą gaus Baltarusijos vadovas A.Lukašenka.

Diskusijose susikirto ne vien skirtingi požiūriai. Buvo pagrindo kalbėti ir apie akivaizdžias diplomatijos klaidas. Pavyzdžiui, prezidentės viešą pareiškimą, kad ji nori patikrinti, kaip kaimyninių šalių lyderiai vertina mūsų nepriklausomybę.  

Tačiau dabar A.Grybauskaitė, bent jau kurį laiką, tikrai teisėtai galės jaustis nugalėtoja. Jei vertinsime vien šios dienos rezultatus, iš pradžių keistoka atrodžiusi jos taktika tiek santykių su Rusija, tiek su Baltarusija atžvilgiu lyg ir pasiteisino.  

Didžiausio ir, mano manymu, Lietuvoje tikrai nepakankamai įvertinto lūžio sulaukėme iš Baltarusijos. Dar prieš savaitę Lietuvos prokurorai pranešė, kad kaimyninėje šalyje pagaliau apklaustas vienas pagrindinių sausio 13-osios žudynių bylos įtariamųjų generolas V.Uschopčikas.  

Tai, kokią reikšmę Lietuvai turi ši žinia, geriausiai apibūdino patys prokurorai. Pasak jų, „atlikti procesiniai veiksmai yra vieni iš daugelio, be kurių tolesnis tyrimas nėra galimas“. Kitaip tariant Minsko valia sausio 13-osios bylos tyrimas vėl pajudėjo iš aklavietės.  

Maža to, Lietuvos Generalinė prokuratūra pareiškė, kad gauti apklausos duomenys „sudaro teisines prielaidas keisti nusikalstamų veikų kvalifikaciją pagal nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų taisykles“.  

O tokiu atveju negaliotų kitiems nusikaltimams taikomas 20 metų senaties terminas, kuris sueitų kitąmet. Taigi, bent jau šiuo momentu lūžis tikrai atrodo esminis.  

Belieka pridurti, kad visa tai, kas pasiekta, bent jau prezidentūros užkulisiuose jau senokai kone pažodžiui buvo įvardijama, kaip pagrindinis santykių su Baltarusija dėl sausio 13-osios bylos tyrimo tikslas.   Galiu tai net asmeniškai paliudyti. Nors niekam tikriausiai nėra paslaptis, kad aš niekuomet neslėpiau skeptiškai vertinąs buvusią prezidentės taktiką Lietuvos Rytų politikos fronte.  

Ne mažiau sėkmingai ir, prisipažinsiu, ne mažiau man netikėtai baigėsi jau minėtas D.Grybauskaitės viešai paskelbtas bandymas sužinoti, kaip D.Medvedevas vertina mūsų šalies nepriklausomybę.  

Tiesa, iš pradžių atsakymas buvo toks, kokio iš Kremliaus pastaraisiais metais ir galima buvo tikėtis.   Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai A.Nesterenka iš esmės pareiškė, kad Kovo 11-osios aktas apskritai yra niekinis.

Esą net 1991 metų sausį Lietuva nebuvo niekieno pripažinta. Todėl Lietuvos valstybė tuo metu teisiškai neegzistavo.   Ir net į pačios Rusijos pasirašytą sutartį, pagal kurią Lietuvos suverenitetas pripažįstamas remiantis būtent Kovo 11-osios aktu, Maskvai esą nusispjaut.  

D.Grybauskaitė ne tik pati „prarijo“ šį bjaurų ir net valstybei pavojingą įžeidimą. Tą patį padaryti ji, atrodo, privertė ir visą Lietuvos diplomatiją.  

Toks santūrumas susilaukė D.Medvedevo įvertinimo. Tiesa, jis „dėl anksčiau numatytų tarptautinių įsipareigojimų“ į Vilnių, žinoma, neatvyks. Tačiau oficialus atsakymas į kvietimą buvo netikėtai geranoriškas.   D.Grybauskaitė sulaukė ne tik sveikinimų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga, bet ir pakvietimo į Maskvą. Ir ne į gegužės 9-osios paradą, o „jai patogiu metu“.  

Maža to, pažadėta, kad ir kovo 11-osios minėjime dalyvaus (tuo iš esmės pripažindamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto reikšmę) ne koks nors Rusijos ambasados Vilniuje klerkas.   Ši misija teks tikrai aukšto rango pasiuntiniui — Rusijos ir Lietuvos tarpvyriausybinės komisijos pirmininkui iš Rusijos pusės, transporto ministrui I.Levitinui.  

Taigi, D.Medvedevas tarsi pabrėžtinai asmeniškai iškuopė tai, ką Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių kelyje buvo pridergęs A.Nesterenka. Ir vėl iš esmės pasiūlė pradėti viską nuo švaraus popieriau lapo.  

Bet sumenkinti Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovo pareiškimo svarbą, kaip kai kas bandė daryti Lietuvoje, tikrai nevertėtų. „Asmeninių iniciatyvų“ Rusijos ministerijų klerkai tokiais klausimais tikrai nesiima.

Galbūt A.Nesterenkos pareiškimas atspindi ne D.Medvedevo, o kitų galios centrų Maskvoje poziciją. Tačiau jis tikrai nebuvo atsitiktinis. Ir kažin ar susijęs vien su Lietuvos reikalavimais, kad Rusija atlygintų bent jau sausio 13-osios aukoms. Nors būtent tokį klausimą A.Nesterenka tiesiogiai komentavo.  

Taigi, net ir džiaugiantis bent kol kas pasiteisinusia D.Grybauskaitės taktika tiek santykių su Rusija, tiek su Baltarusija lauke, pagrindinis klausimas išlieka neatsakytas.   Nors ir nesutikčiau, kad tai — kažkas naujo Lietuvos užsienio politikoje, D.Grybauskaitės noras gerinti santykius su kaimynais – tikrai sveikintinas. Tačiau tam būtinas ir toks pat partnerių pasiryžimas, kurį iki šiol įžvelgti buvo sunku.  

Ar dabar padėtis keičiasi? Kol kas galime tik pastebėti, kad tiek Rusijos, tiek Baltarusijos lyderiai daro sąmoningus reveransus asmeniškai D.Grybauskaitei.   Jų simboliniai gestai tarsi turi akivaizdžiai patvirtinti, kad Lietuvos prezidentė pasirinko teisingą kursą.

Pavyzdžiui, Baltarusijos prokurorai apklausė V.Uschopčiką, tačiau neįvykdė tokio pat prašymo dėl S.Juonienės.  Kodėl? Tikriausiai todėl, kad V.Uschopčiko apklausos labiausiai ir siekė Lietuvos prezidentūra. O S.Juonienės atsakymai, nors ir ne mažiau svarbūs, pradžiugintų tikriausiai tik pačius Lietuvos prokurorus.

Toks pasirinktinis Lietuvos prokurorų prašymų vykdymas tikrai neleidžia kalbėti apie nuoširdų Baltarusijos norą bendradarbiauti šioje byloje. Tad kas toliau?   Juk vien simbolinių žingsnių dvišaliams santykiams pakeisti tikrai neužteks.

Štai čia ir prasidės tikroji „šachmatų partija“. Ir ji nebūtinai klostysis taip pat sėkmingai.  

Beje, su Rusija problemų galima tikėtis daugiau negu su Baltarusija. Pirmasis įspėjimas — šią savaitę paskelbtos 191 mln. JAV dolerių „Gazprom“ pretenzijos Lietuvai.  

Galima, žinoma, vertinti jas kaip grynai teisinį ginčą tarp „Gazprom“ bei Kauno termofikacinės elektrinės ir „Kauno energijos“, kaip bandė teigti premjeras A.Kubilius.  

Bet galima ir nepamiršti, kad Maskva pati neslepia, jog „Gazprom“ — vienas efektyviausių jos energetinių ginklų.  

Arba prisiminti, kad Rusijos premjeras V.Putinas neseniai asmeniškai pasiūlė D.Grybauskaitei padidinti dujų tiekimą Lietuvai. O mūsų šalies vadovės atsakas buvo akivaizdžiai ne toks, kokio tikėjosi V.Putinas: Lietuva norėtų mažesnių dujų kainų ir tarpininkų pašalinimo.  

P.S. Sutrumpintas šio komentaro variantas pasirodė šio pirmadienio (2010.03.08) „Lietuvos ryto“ pirmadieninių komentarų skiltyje. Laikraštyje kartais tenka mintis gerokai trumpinti, nes vietos yra, „kiek yra“. Todėl naudojuosi proga savo tinklaraštyje pateikti originalų komentaro variantą.