Savajį tinklaraštį buvau kuriam laikui pamiršęs ne be priežasties. Tik praėjusį savaitgalį grįžau iš savaitę trukusios kelionės po Afganistaną, kurią NATO šalių žurnalistams (šį kartą be manęs buvo po vieną Anglijos, Ispanijos, Prancūzijos, Turkijos ir Slovėnijos atstovą) nuolat rengia JAV misija prie NATO.
Įspūdžių – galybė. Kelionė buvo tikrai įdomi. Skirtingai negu tikėjausi, turėjome daugybę galimybių pabendrauti ne tik su įvairių tautybių NATO kariais ir įvairiais Vakarų instruktoriais bei kitais civiliais, bet ir paprastais Afganistano žmonėmis. Beje, jie bent jau man pasirodė ypač atviri.
Daugelį įspūdžių pasitengsiu papasakoti „Lietuvos ryto“ puslapiuose, tačiau tikrai ne viskas ten ras vietos. Todėl pasinaudosiu ir šia erdve.
Taigi, pirmasis įspūdis, padėsiantis įsivaizduoti, ką reiškia dešimtmečius Afganistane trunkantis karas ir kaip tai atrodo iš arti.
Viešėdami Gaznio provincijoje, pagal programą turėjome vykti pažiūrėti kelių šimtų metų senumo minareto. Tačiau, kai pasiekėme kelionės tikslą, visų žvilgsniai krypo ne tiek į jį, kiek į apylinkes. Mat jos atrodo tarsi sovietų pralaimėjimo Afganistane memorialas: tankų ir kitos šarvuotos technikos kapinės.
Iš pradžių maniau, kad tai — iš tiesų koks nors specialiai sukurtas memorialas. Tačiau man greitai paaiškino, kad čia viskas likę taip, kaip atrodė po paskutinių mūšio akimirkų. Mat visa teritorija aplinkui gausiai užminuota ir visus tuos metus, prabėgusius kai sovietų Afganistane neliko nė kvapo, ji tokia ir liko. Paprasčiausiai nėra nei laiko, nei galimybių, nei ypatingo rūpesčio tas minas pašalinti.
Štai taip savaime ir susikūrė „memorialas“, atspindintis ne tik Afganistano praeities, bet ir dabarties realybę.
-
- Įnirtingų kovų epicentre kažkada stūksojęs minaretas iš esmės liko nepaliestas karo.
-
- Šarvuotosios technikos kapinės.
-
- Tankų kapinių vaizdas kitu kampu. Arčiau prieiti, negu yra priėjęs matomas karys, trukdo minos.
-
- Tankas, įstrigęs tarp kalvų.
