Apie „Kremliaus kompiuterius“, Lietuvos žiniasklaidos įtraukimą į posovietinę erdvę ir žurnalistinę etiką

Sveiki, 

Jau senokai ruošiausi pradėti rašyti savo tinklaraštį, bet vis dėl įvairių priežasčių atidėliojau. Tačiau pastaruoju metu dėl tariamo „Kremliaus kompiuterių“ skandalo viešojoje erdvėje tikrai nelabai maloniame kontekste nuolat valkiojama mano pavardė privertė pasiskubinti. O tuo pačiu padiktavo ir pirmojo įrašo temą. Taigi dar kartą:

 

 Apie „Kremliaus kompiuterius“, Lietuvos žiniasklaidos

 įtraukimą į posovietinę erdvę ir žurnalistinę etiką

 

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad visuomet maniau, jog pagrindinis žurnalisto turtas – tikrai ne kompiuteris ir net ne atlygis, kurį kažkuriuo momentu gauni kažkurioje darbovietėje (jokio kito niekuomet nesu ėmęs, o kodėl tas kompiuteris negali būti tokiu laikomas, tikiuosi netrukus paaiškinti). Manau, kad svarbiausias žurnalisto turtas – patikimumas ir dalykinė reputacija. Todėl pats asmeniškai ją visuomet saugojau ir saugosiu. O, esant reikalui, netgi ginsiu.

 

Visuomet stengiuosi laikytis net tik žurnalistinės etikos. Nuolat kartojau ir kartosiu, kad aš asmeniškai galiu atsakyti už KIEKVIENĄ per visą karjerą savo parašytą žodį. Niekuomet nevykdžiau ir nevykdysiu jokių užsakymų, stengiuosi išlikti objektyvus ir nepriklausomas. 

 

Todėl visuomet bandžiau laikytis tinkamo atstumo tiek nuo verslo atstovų, tiek nuo politikų. Nežaidžiu su jais teniso ar krepšinio, nesu lankęsis jų gimtadieniuose, vestuvėse ar vakarėliuose. Nors bent jau tarp politikų yra žmonių, kuriuos asmeniškai pažįstu keliolika metų – netgi nuo tada, kai jie dar nebuvo politikai.

 

Taigi, bet kurioje diskusijoje apie „nupirktą ir neobjektyvią žiniasklaidą“ sakau tą patį: neapibendrinkime, juo labiau vadovaudamiesi atsitiktine nuomone ir nugirsta pusine informacija.

 

 Gal todėl visas šis „Kremliaus kompiuterių skandalas“ man nuo pat pradžių buvo nesuprantamas. Na, tikrai nuoširdžiai nesuprantu moralės tų žmonių, kurie mano, kad už kompiuterį galima kažką „nupirkti“. Juk sprendžiame dažniausiai pagal save…

 

O skandalą, beje, vienas kolega man pranašavo dar gruodžio viduryje – tuomet apie 9 Lietuvos žurnalistų kelionę ir Maskvą bei „dovanotus kompiuterius“ bent jau man gana keistame kontekste probėgšmais užsiminė kolegė L.Pečeliūnienė. Tuomet mano atsakymas kolegai buvo paprastas: „nematau jokio skandalo, nemanau kuo nors nusižengęs etikai ar moralei, neturiu ką slėpti, o jei kam kyla kokių nors abejonių, tegul paklausia – viską paaiškinsiu“.

 

Taip ir laukiu iki šiol, kad kas nors paklaustų, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Iki šiol nepaklausė – nei manęs, nei, kiek žinau, nė vieno kito išvykos dalyvio. Nors dabar jau visų pavardės voliojamos purve.

 

Ir ne vien žiniasklaidos erdvėje. Praėjusį penktadienį dalyvavau Seime surengtoje konferencijoje „Lietuvos rytų politika: ar turime savo viziją“. Tai štai joje šiai žurnalistų kelionei ir tariamoms jos keliamoms grėsmėms profesorius V.Landsbergis skyrė net kokias 3-4 minutes savo oficialios kalbos. Nekalbant jau apie „šmaikščias“ kai kurių politikų replikas.

 

Maža to, išgirdau, kad net Seimo užsienio reikalų komiteto narė V.Aleknaitė-Abramikienė bei šio komiteto pirmininko pareigas vis dar einantis paskirtasis užsienio reikalų ministras A.Ažubalis „buvo spaudžiami“ viešai pasmerkti ar sugėdinti žurnalistus. Tiesa, spaudimui nepasidavė, nes kiek supratau, jų garbei, nusprendė neturintys pakankami informacijos.

 

Be to, ir diskusijos internetinėje erdvėje iš tiesų įsisiūbavo. Todėl galima manyti, kad bent jau daliai visuomenės tai yra svarbu. Ir svarbu būtent pasitikėjimo žurnalistais kontekste. Kaip minėjau, tai svarbu ir man. Todėl ir nusprendžiau pats kiek įmanoma plačiau paaiškinti savo poziciją.

 

Iš karto noriu pabrėžti, jog buvau ir toliau esu įsitikinęs, kad jokios žurnalisto etikos nepažeidžiau. Jei bandyčiau paprasčiausiai nusimesti atsakomybę nuo savo pečių, galėčiau tai padaryti labai lengvai: Maskvoje buvo ne tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos bei kitų šalių, likimo valia buvusių SSRS dalimi, atstovai.

Buvo joje ir keletas ilgametę Vakarų žiniasklaidos patirtį turinčių kolegų. Tarp jų ir Tarptautinės žurnalistų federacijos prezidentas Jimas Bumela. Ir jo kelionę taip pat, kaip ir visų kitų konferencijos dalyvių, apmokėjo konferencijos organizatoriai, ir gyveno jis tame pat viešbutyje, ir bendrą konferencijos dalyvio paketą, kuriame buvo ir tie garsieji kompiuteriai, gavo. Ir tikrai jo neatsisakė Jokių klausimų dėl žurnalistinės etikos jam taip pat nekilo.

 

Taigi, lengviausias atsakymas būtų: „pabandykit apkaltinti vakarietiškos žurnalistinės etikos pažeidimu patį Tarptautinės žurnalistų federacijos prezidentą, o tuomet jau ir aš ramiai su juo drauge nuodėmes išpažinsiu“.

 

 Bet aš tikrai nesirengiu visko paversti juokais. 

 

Visi mes klystame, todėl galbūt galėjo suklysti ir J.Bumela. O ir mano jau 18 metų darbo praktika daugiausia tarptautinės informacijos ir užsienio politikos srityje galbūt galėjo suformuoti ne visai teisingą nuomonę apie vakarietiškas žurnalistinės etikos normas.

 

Dar daugiau tokių abejonių man kilo, kai 9 Lietuvos žurnalistų smerkimas ypač dažnai ėmė remtis būtent apeliacijomis į vakarietišką žurnalistikos etiką, kuri esą KONE BET KURIAM Lietuvos žurnalistui – tarsi nepasiekiamas kosmosas.

 

Ir, kokia ironija, tik iš BNS pakalbinto RIA NOVOSTI vieno iš vadovų M.Filimonovo  lūpų išgirdau pagrindinį kriterijų, kaip Vakaruose, bent jau mano turėtomis žiniomis, vertinami tokie dalykai: „Jei vienas iš mūsų žurnalistų priimtų tokią dovaną individualiai, mūsų reakcija natūraliai būtų neigiama. Bet jei tai standartinis rinkinys konferencijos dalyviams, kurį gauna dešimtys ar šimtai kitų dalyvių, mūsų reakcija būtų neutrali“.

 

Beje, besidomintiems šia tema tikrai rekomenduočiau perskaityti visą šį interviu, o ne tik BNS Lietuvos redakcijos išplatintas ištraukas. Tai taip pat daug ką paaiškins. Tik jau ne mano žodžiais.

 

Tačiau, kad ir kaip būtų, reakcijos Lietuvoje buvau priverstas suabejoti, ar labai panašūs tik galbūt žymiai daugiau argumentų apimantys mano paties vertinimai nėra klaidingi.

 

Todėl dar praėjusią savaitę kreipiausi į vieną kolegą dirbantį vienoje didžiausių pasaulinių žiniasklaidos korporacijų Londone. Prašydamas įvertinti visą Lietuvoje kilusį skandalą „griežtais vakarietiškos žurnalisto etikos matais“, nusiunčiau jam kuo išsamiausią ne tik faktinę, bet ir vertinimų Lietuvoje išklotinę. Ir štai kokį gavau atsakymą, kuriuo skubu pasidalinti.

 

„Kaip matau, lietuviai ir Estijos prezidentas šiuo klausimu puola dviem frontais:

1. ar teisėtos yra pačios žurnalistinės kelionės, kai jų rengėjai apmoka visas išlaidas;

2. ar priimtina ta kompiuterio „dovana“.

 

Dėl pirmo punkto: tokios nuo pradžios iki galo organizatorių apmokėtos kelionės yra Vakaruose visiškai priimta praktika. Ir tikrai ne RIA NOVOSTI ją išrado.

 

Aš pats nuo 1993 metų priklausau Londono FPA (The Foreign Press Associacion) – tai galinga ir sena žurnalistų organizacija, gyvuojanti nuo 1881 metų, kuri dabar vienija apie 4000 Londone dirbančių užsienio žurnalistų. Taigi, šita Asociacija kas kelis mėnesius savo narius informuoja, kokių valstybių Užsienio reikalų ministerijos ar ambasados organizuoja vienokias ar kitokias keliones.

 

Ypač čia Londone aktyvūs airiai, Skandinavijos valstybių (kurių skaidrumu tikriausiai net Lietuvoje neabejojama) ambasados. Kodėl? Todėl, kad labai mažai laikraščių ir TV korporacijų laiko savo biurus kur nors Dubline, Helsinkyje ar Kopenhagoje – visi yra Londone. Taigi, kai airiai ar danai, ar suomiai nori pasigirt kokiomis nors pozityviomis ekonominėmis/socialinėmis/žaliųjų idėjomis ir laimėjimais, visada organizuoja tokias keliones. Bet niekam nekyla net minčių, kad į kelionę vykstantis žurnalistas kaip nors įsipareigotų skelbti būtent tai, ką norėtų parodyti organizatoriai, jei pats tuo nebūtų įtikintas. Nekyla ir minčių, kad po tokių kelionių jis galėtų tapti mažiau nepriklausomas.

 

 Aš pats prieš kokius 6-7 metus vykau į Dubliną trims dienoms pažiūrėti „Keltų tigro“ ekonominio stebuklo. Prieš 3 metus buvau panašioje kelionėje po Velsą. Su manimi vyko: Svedijos TV 1 televizijos, vokiečiu „Handelsblatt“, šveicarų „Neue Zuricher Zeiting“, ispanų „El Mundo“, ir dar daug kitų „ne posovietinių šalių“ korespondentų. Skridom ar traukiniais važiavom tik verslo klase, gyvenom 5 žvaigždučių viešbučiuose, važinėjom po ministerijas ir visokias pažangias firmas specialiai užsakytais „Mercedes“, vakarais buvo siūlomi bilietai į U2 naktinį klubą, etc. Airijos atveju, mano paskaičiavimais, vienam žmogui ta valstybės reklama kainavo apie 2000 svarų.

 

Taigi, čia nei Estijos prezidentas, nei pavydūs lietuviai visiškai neturi prie ko kibt: ir jūs – visi Maskvos konferencijos dalyviai, ir jos organizatoriai rusai darė tą patį, ką daro visos Vakarų valstybės ir skandinavų, airių, britų, vokiečių, ispanų ar bet kurios kitos šalies žurnalistai.

 

2. Dėl kompiuterio, jei tai iš tiesų tik „dovana“, kaip ją bandoma apibūdinti, iš tiesų yra žymiai „slidžiau“. Airiai mums padovanojo daug knygelių, muzikos kompaktinę plokštelę ir po „Jameson‘s“ viskio butelį. Velsiečiai — fotoalbumą apie Velsą ir velsietiškų sūrių. Iš mano patirties Londone, tokio dydžio „suvenyrų“, koks yra kompiuteris, britai iš tiesų NIEKADA nedalina. Nedaro to ir Davoso šveicarai, vokiečiai, belgai ar prancūzai. Bet jau kiek man ir kolegoms teko būti įvairiose konferencijose ar forumuose. Bet tu turbūt ne mažiau esi jose buvęs. Dažniausiai juk gauni kokį portfelį su firminiu renginio ženklu, arba kokį mini radiją ar mp3 grotuvą su renginio logotipu (bet vertė tų daiktų — ne daugiau kaip 30-40 euru). Ir visokių knygų iki kaklo.

 

Tiesa, dabar galiu paminėti ir kiek kitokį atvejį. Garsiojoje klimato konferencijoje Kopenhagoje praėjusių metų gruodį, renginį rėmusi DHL bendrovė leido kiekvienam žurnalistui į bet kurį pasaulio kampelį nemokamai nusiųsti iki 2 kg. siuntinį. Pats naudojuosi DHL, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad tokios „dovanos“ vertė — pavyzdžiui iš Danijos į Meksiką – maždaug 200 USD. Tiesa, kita vertus, tai – ne konkretus daiktas — kompiuteris, o paslauga – paketo siuntimas.

 

Tačiau, čia pas mus Londone visiškai etikai neprieštarauja kitoks „dovanų“ davimo stilius. Mums, kaip TV kompanijos žmonėms, labai dažnai „Sony“, „Panasonic“, „Sennheiser“ ir kiti TV
elektronikos gamintojai bando „padovanoti“ visokios naujos aparatūros: esą prašom imkit – čia nauja technologija, norim kad jūs sau patys pabandytumėt. Tačiau, kaip supranti, jų tikslas labai jau komercinis: jei patiks, gal korporacija nupirks didesnę partiją įrangos. Be to, jie prašo labai konkretaus „atgalinio ryšio“: kaip jums patinka tas aparatas, kokios jo problemos, etc.

 

Todėl po visų šių ilgų aiškinimų pats norėčiau paklausti: ar tie kompiuteriai jau buvo su iš anksto instaliuota RIA NOVOSTI programine įranga? Ir ar jie turėjo kokius noras RIA NOVOSTI portalo ar programų priėjimo raktus, kad tu automatiškai turėtum visa priėjimą prie RIA NOVOSTI, kaip kad jūs redakcijoje turite „Reuters“, AP ar kokias kitas agentūras . Paklausčiau dar daugiau: gal kompiuteriai buvo pažymėti RIA NOVOSTI logotipu (o ne šiaip kokie „Acer“ ar „Dell“?).

 

Jei taip, tada dingsta net ir buvusios bet kokios ankstesnės dvejonės. O mano nuosprendis būtų vienareikšmiškas: aš nematyčiau absoliučiai jokių problemų bent jau man pažįstamos vakarietiškos žurnalistų etikos prasme: gavai iš jų įrankį, pavadinkim jį „RIA NOVOSTI terminalu“, su kuriuo gali prieiti būtent prie jų naujienų agentūros duomenų bazės. Aišku, tada būtų logiška, kad tas kompiuteris ir būtų naudojamas tavo tiesioginiam žurnalistiniam darbui, bet net neabejoju, kad taip ir yra“.

 

 Gavęs tokį būtent ilgametes tradicijas turinčia vakarietiška žurnalisto etikos praktika, o ne kažkieno lietuviškais ar estiškais įsivaizdavimais paremtą atsakymą, prisipažinsiu, iš tiesų kiek atsikvėpiau. Ir net ne todėl, kad įsitikinau neklydęs, manydamas, kad neturiu ko gėdytis būtent vakarietiška žurnalisto etikos prasme.

 

Daug svarbiau, kad po šio atsakymo man pačiam nebereikia remtis savo ilgametės praktikos pavyzdžiais. Nereikia pačiam nieko aiškinti nei dėl to, kad žurnalistams organizatorių apmokamos kelionės yra visiškai įprasta būtent VAKARIETIŠKA praktika. Nei dėl to, kad ji, deja, vis dar kiek labiau civilizuotame pasaulyje nei Lietuva nėra niekaip siejama su žurnalistų galimu neobjektyvumu ar priežastimi jais nepasitikėti.

 

 Viskas, bent jau mano galva, apie vakarietišką praktiką pasakyta ir dėl kompiuterio. Man galbūt belieka pridurti, kad kolega iš Londono tarsi orakulas, nors iš tiesų nieko apie tai iš anksto nežinodamas, viską įspėjo ir apie pačius kompiuterius.

 

Viskas yra būtent taip, kaip jis suformulavo: tie kompiuteriai JAU BUVO su iš anksto instaliuota RIA NOVOSTI programine įranga. Jie TURĖJO specialius RIA NOVOSTI portalo, programų ir, svarbiausia, pačios konferencijos medžiagos priėjimo raktus, kad visi dalyviai visą laiką ir visur turėtų visą priėjimą prie visų RIA NOVOSTI ir konferencijos produktu. Būtent tam — tai buvo specialiai išskirta ir pabrėžta specialiame sveikinimo laiške kiekvienam dalyviui — kompiuteriai, organizatorių teigimu, ir buvo skirti. Ir netgi RIA NOVOSTI logotipas ant paties kompiuterio matyti gerokai ryškiau negu „Acer“.

 

 Bet galbūt vėlgi ne savo žodžiais man reikėtų visą tai pateikti. Todėl drįsiu pacituoti, kokį paaiškinimą anksčiau už mane (ir tikrai su manimi nederinęs) pateikė kolega G.Sarafinas iš žurnalo „Veidas“. Beje, jis kaip ir kiti konferencijos dalyviai, irgi nebuvo niekieno išklausytas, todėl savo požiūrį pateikė viename interneto portalų tarp komentarų prie medžiagos apie jo „nuodėmes“.

 

„…atvykus į viešbutį, įėjus su lagaminais ir paltais, kiekvienas atvykėlis viešbutyje prie durų gavo po mažą portfeliuką. Pasiteiravus, kas čia, buvo atsakyta, jog konferencijos medžiaga, programa, prezentacijos ir darbo priemonės. Taip būna daugelyje konferencijų, todėl įtarimų tai nesukėlė. Tik vėliau paaiškėjo, jog tuose portfeliukuose būta dar ir kompiuteriukų.

 

Ryte pradėjus teirautis, ką visą tai reiškia, organizatoriai atsakė, jog tai darbo priemonės, straipsniams rašyti, juos bei nuotraukas siųsti ir susipažinti su įvairiomis naujovėmis. Taigi, tris dienas, kol vyko konferencija, mes tais kompiuteriais naudojomės iš tiesų tik kaip darbinėmis priemonėmis.

 

Konferencijos pabaigoje, grįžimo į Lietuvą išvakarėse, visi žurnalistai iš Lietuvos organizatorių paklausė, kam grąžinti ir kur dėti aptariamus kompiuterius. Mums buvo atsakyta – tai dovana, galite pasiimti. Esą galėsite parodyti visas naujoves savo redakcijose…“, — rašo kolega G.Sarafinas.

 

Prie to galbūt galėčiau nebent pridurti, kad kolega tikriausiai taip ir neperskaitė organizatorių laiško, nes viskas tas pats buvo parašyta ir jame. Iš esmės tas pats yra pakartota ir M.Filimonovo interviu BNS. Todėl bent jau man daug aiškintis kitą rytą po atvykimo tikrai nereikėjo ir jokios provokacijos aš neįžvelgiau nuo pat pradžių.

 

Net ir labai įtariai vertindamas Rusiją (tiesa, aš pats manau, kad vertinu realistiškai, bet tikrai žinau, kad kai kas mano požiūrį į šią šalį vertina net kaip per daug įtarų) jokių provokacijų, atsižvelgdamas į visą aukščiau minėtą vakarietišką praktiką, aš neįžvelgiau ir konferencijos pabaigoje.

 

Ir vienu aspektu su kolega G.Sarafinu tikrai nesutiksiu – norint atsisakyti kompiuterio tikrai nereikėjo išmesti jo į šiukšlių dėžę ar „pamiršti“ viešbutyje. Puikiausiai galima buvo surengti demaršą: „mes žinome klastingus jūsų rusiškus kėslus, todėl negalvokite, kad mus „nupirksite“. Skandalas – garantuotas, bet būtume parodę savo „principingumą“.

 

Žinau, kad kai kam Lietuvoje tai tikriausiai būtų netgi labai patikę. Ir išgarsėję tikriausiai būtume kone kaip „didvyriai“, o ne kaip „parsidavę Rusijai už kompiuterį“. Tačiau nei tada nemačiau, nei dabar nematau tokio teatrališko elgesio prasmės. Ypač kai buvau ir esu įsitikinęs, jog jokių vakarietiškos žurnalisto etikos principų aš nepažeidžiu.

 

Bet gal pažeidžiau lietuviškus žurnalistų etikos principus? Specialiai ir sąmoningai darau šį skirtumą, nes Lietuvoje daug kam įprasta apsimesti (būtent apsimesti) „šventesniu už popiežių“. Ypač kai yra progos pakalbėti apie tariamas svetimas nuodėmes.

 

Tikrai norėjau išsamiai atsakyti ir į šį klausimą. Juo labiau, kad kodeksą, kuriuo turėtų vadovautis visi Lietuvos žurnalistai, tikrai žinau.

 

Bet manau, kad už mane jį šiuo atveju jau išnagrinėjo Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius. Tikrai esu įsitikinęs, kad jis yra ne tik geresnis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso žinovas už mane, bet ir skrupulingesnis galimų jo pažeidimų nagrinėtojas.

 

Tačiau, teigdamas, kad diskusija dėl šios kelionės reikalinga ir naudinga (su kuo ir aš nesiginčyčiau), jei teisingai supratau, D.Radzevičius vis dėlto nerado argumentų, kad galėtų teigti, jog į Maskvą vykę žurnalistai pažeidė šį kodeksą.

 

Ir paskutinis dalykas – dėl galimų Kremliaus pastangų įtraukti Lietuvą į posovietinę erdvę, pasitelkiant Lietuvos žurnalistus.

 

Dar kartą pakartosiu, kad dabartinę Rusiją vertinu tikrai ne rožinėmis spalvomis. Ir tikrai neketinu keisti savo požiūrio, kol nepasikeis bent jau dabar valdantysis Rusijos režimas. Maža to, konferencijos Maskvoje organizatoriai tai turbūt žino ne blogiau negu mano rašinių skaitytojai Lietuvoje.

 

Tačiau atsargumas neturėtų virsti paranoja. Manau, kad vykti į šią šalį bendrauti su jos žmonėmi, kolegomis ir netgi valdžios atstovais, pabandyti daugiau suprasti (juk pažint reikia net priešą) – kiekvieno tokiomis temomis rašančio žurnalisto pareiga.

 

Todėl dariau tai praeityje (netgi tokiame pat forume dalyvavau 2006 metais ir tikriausiai niekas nepastebėjo, jog nuo tada mano požiūris į Rusiją būtų kaip nors pasikeitęs). Darysiu tai ir ateityje (tiek tokių forumų atvejais, tiek ir kitais).

 

Netgi drįstu manyti, kad mano dalyvavimas forume buvo tiesiogiai naudingas ir informacijos vartotojams Lietuvoje. Nes, pavyzdžiui, tiesioginį klausimą Rusijos prezidentui Lietuvos žurnalistams užduoti tikrai nebeprisimenu kada buvo pavykę. O būtent šio forumo ir mano paties pastangų dėka šį kartą tai pavyko. Ir tikriausiai tai buvo pakankamai svarbu ne vien man asmeniškai, jei jau D.Medvedevo atsakymas į mano klausimą ne tik plačiai nuskambėjo Lietuvos informacinėje erdvėje, bet ir buvo komentuojamas net Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės.