Jei A.Valantinas tiesiog bejėgiškai pasidavė politikų ir dalies visuomenės spaudimui dėl vadinamųjų rezonansinių bylų, – vilties nedaug.
Ir tikrai ne todėl, kad manyčiau, jog jo paties darbo rezultatai šiame poste būtų labai įkvepiantys.
Tiesiog ir toliau laikausi nuomonės, kad pagrindinės prokuratūros problemos – sisteminės. O tokiu atveju vien pakeitus vieną vadovą kitu niekas nepasikeis.
Džiugu, kad apie tai, bent jau prokuratūros atžvilgiu, vis garsiau prabyla ir prezidentė D.Grybauskaitė. Tai teikia vilties.
Tačiau, stebint visuomet buvusias, o dabar dar labiau suaktyvėjusias visų valdžioje atsidūrusių partijų pastangas padaryti prokuratūrą nuolankia savo tarnaite, A.Valantino atsistatydinimas gali tapti nauju grėsmės prokuratūros nepriklausomumui šaltiniu.
Vien jau tai, kad spaudimo neįstengė atlaikyti dar vienas generalinis prokuroras, stiprybės ir nepriklausomumo visai sistemai tikrai nepridės.
Juk tikriausiai ne be reikalo net A.Valantino atsistatydinimo prašymą patenkinusi D.Grybauskaitė leido suprasti, kad nėra normalu, jog nė vienas generalinis prokuroras iki šiol taip ir neišbuvo visos savo kadencijos.
Tačiau bent jau aš norėčiau tikėti, kad A.Valantino atsistatydinimas neatsitiktinai sutapo su jo seseriai pareikštais įtarimais vadinamojoje „Samanėlės“ byloje.
Jei generalinį prokurorą atsistatydinti paskatino supratimas, kad ir jam šiuo atveju krintantis šešėlis tampa visos prokuratūros problema, pareigūno žingsnį galima būtų tik pasveikinti. Netgi nepaisant aukščiau išvardytų grėsmių.
Tiesa, galima būtų teigti, kad šiuo atveju sprendimas – pavėluotas.
Nors A.Valantinas tikrai neprivalo atsakyti už sesers veiksmus, „Samanėlės“ byla iš tiesų per ilgai metė šešėlį ant prokuratūros munduro.
Vien todėl, jog ir A.Valantinui nepavyko pasiekti, kad visuomenė patikėtų, jog generalinis prokuroras negali daryti įtakos bet kuriai prokurorų tiriamai by lai.
Ir vis dėlto geriau vėliau negu niekada.
Šis principas tikriausiai turėtų galioti ir sveikatos apsaugos ministrui A.Čaplikui.
Kad ir kaip rangytųsi šis politikas, nuo jo pasirinkto viceministro A.Skiko besidriekiantis korupcijos šešėlis ministerijos vadovybės aplenkti tikrai negali. Todėl A.Čaplikas atsistatydinti privalėjo bent jau tą dieną, kai įtarimai A.Skikui virto teismo nuosprendžiu.
Tiesa, tai, kad A.Čaplikas to nesupranta, tikriausiai jau nieko nestebina. Stebimės tuomet, kai Lietuvos politikai pasielgia kitaip.
Tačiau tikrai keista, kad net be didesnių paaiškinimų galvas kapoti linkusi prezidentė D.Grybauskaitė šiuo atveju taip pat nesugebėjo suformuluoti aiškios pozicijos. O juk ant Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės krintantis korupcijos šešėlis kompromituoja net pradėtas reformas.
Beje, A.Skiko byla susijusi ir su pasitikėjimu pačiais prokurorais. Visuomenė ne be reikalo stebisi ypač švelniu nuosprendžiu šiam kyšininkui.
Iš kai kurių užuominų galima spręsti, esą tokį pačių prokurorų parodytą atlaidumą lėmė tai, kad A.Skikas bendradarbiavo su tyrėjais.
Esą jis atskleidė net kitas korupcijos Sveikatos apsaugos ministerijoje schemas.
Jei tai – tiesa, viskas būtų suprantama ir pateisinama. Visame pasaulyje įprasta, kad nusikaltėliui, padėjusiam atskleisti kitus nusikaltimus, siūloma sumažinti bausmę.
Tačiau ar galima prokurorais tikėti?
Dar baisiau, kad tikrai neaišku, ar A.Valantino atsistatydinimas to tikėjimo gali pridėti, o ne sumažinti.